Kaip kalbėti su vaikais?
Tėvų bendravimas su vaiku prasideda jau nuo gimimo. Neskaitant regos ir lytėjimo, kas itin svarbu, didelę dalį bendravimo apima kalbėjimas. Tėvai ir kiti artimieji kalbina mažylį jau nuo pirmųjų dienų. Mokslų daktaras G. Dewan 2014 metais išleido straipsnį, kuriame apžvelgė daugelį tyrimų, atliktų apie tai, kokiu būdu tėvai bendrauja su savo vaikais, koks bendravimo būdas vaikams yra priimtiniausias, naudingiausias ir svarbiausia – kaip kalbėti su vaikais nereikia.
Kalbant su vaiku, būtina vartoti tikrus žodžius, tačiau kalbėjimas skiriasi nuo kalbėjimo su suaugusiuoju. Esmė yra to, ką sakome, įgarsinimas. Kreipdamiesi į vaiką, suaugę savaime keičia savo kalbėjimo manierą. Ir tai yra natūralus dalykas. Balsas tampa žaismingas, melodingas, kitaip intonuotas. Tai skatina vaiką sureaguoti, domėtis ir stebėti kalbinantįjį, ilgiau išlaikyti dėmesį. Atlikti tyrimai išskiria tokius, punktus, kurie išryškėja suaugusiajam bendraujant su mažo amžiaus vaiku:
- Balso tembras pasikeičia (dažniausiai tampa aukštesnis).
- Balse padaugėja ,,bangavimo“ – didesnis skirtumas tarp aukštų ir žemų tonų, jie dažniau keičiami.
- Emocinis tonas tampa kiek perdėtas (oiii kokia skani košė!!!!).
- Kalba trumpesnėmis, paprastesnėmis frazėmis.
- Kelis kartus kartojamas tas pats žodis ar sakinys.
- Kalbama lėčiau.
- Specialiai pabrėžiamas tam tikras žodis (Kamuolys!!!! – duodant kamuolį).
Įrodyta, kad taip kalba tėčiai, mamos, vyresni vaikai, seneliai net svetimi vaikui asmenys kreipiasi į mažuosius tokiu būdu. O svarbiausia – vaikams to ir reikia. Toks kalbėjimas padeda atkreipti vaiko dėmesį, suvokti emocinius signalus, suprasti kalbą, išmokti kabėti, didina socialumą.
Būdą, bendravimui su vaiku, galima pavadinti skirtingai – ,,vaikiška kalba“, ,,globėjiškas“, ,,meilus“ ir panašiai, tačiau pirmiausia, tai yra kalbėjimas. Kadangi tėvai, yra pirmieji vaiko mokytojai, jų pareiga yra mokyti vaiką visko, tame tarpe kalbėjimo. Norėdami, kad vaikas išmoktų suprasti žodžius ir pradėtų juos vartoti, tėvai negali su vaiku kalbėti kitaip. Juk tėčiui šaldytuve pasigedus sulčių mama jam nesako ,,atete jau baba, eik jau liules“… Tai kodėl taip kartais kreipiamasi į vaikus?
Kalbėjimas su vaiku turi būti prasmingas. Maudydama kūdikį mama, plaudama pilvuką pasako, kad tai pilvas, didelis pilvas ir maža bambytė… Tuo metu vaikutis girdi TIKRĄ žodį, jaučia vietą, kurią mama liečia, mato, kaip mama taria žodžius ir tokiu būdu mokosi.
Taigi su vaiku kalbėkite melodingai, tačiau protingai.